Dar nežinau pavadinimo...

       Vakar vaikštinėdama už sandėliuko pamačiau , kad rabarbaras tiesiog prašosi būti nuskintas ir sudėtas į pyragą. Susiradau iš pažiūros gana neblogą receptą, maniau pavaišinsiu ir kolegas darbe, bet rezultatas nebuvo stulbinantis. Skanu ir tiek. Mano akims dar trūko pribloškiančio vaizdo, todėl kolegos liko be pyrago. Reiks tą receptą išmesti - tik vietą užima.
      Esu darbe. Nors jau seniai pirmadienis aš dar miegu, . Niekaip negaliu įsivažiuoti. Baisiai tingiu dirbti. Galėčiau kasti daržus, rikiuoti agurkus lysvėse, ravėti savo kieme piktžoles, bet galvoti apie skaičius - niekaip. Tiesiog viskas užsiblokavo. Baisu net galvoti, kaip tingiu, kad kolegos netyčia neatspėtų mano minčių.  Gal senstu. Save vis pagaunu galvojant, kad labai sulėtėjo mano apsisukimai, vis traukia atsisėsti , pamastyti apie praeities dalykus. Paskui vėl grąžta mintis, kad reik judėti, nesustoti, kurti planus ateičiai. Vai kiek dar jų turiu....
         Norisi daugiau bendrauti, daugiau sužinoti. Gal tai dėl to, kad pamažu artėja atostogų laikas. Kolegos jau atostogauja. Ne už kalnų ir mano atostogos.
         Reikia skubiai kažkaip pabusti.

Velnio išvarymas

             Vakar vienu akies krašteliu žiūrėjau laidą apie egzorcistus ir velnio išvarymą. Ar pritariu ? Ar suprantu, kas tai ?
             Ir taip ir ne. Pritariu, kad velnias, tai viskas, kas aplink mus ir mūsų viduje bloga. Visą tai patys sukuriame ir į save įsileidžiame bei tam pritariame. Neiginčykite - taip ir yra. Ar ne dėl mūsų apsileidimo kartais namuose didžiausas jovalas, ar tai ne dėl to, kad nenorime kištis rūko kaimyno septynmetis sūnus arba troleibuse garsiai keikiasi "piemenys". Sustabdykime juos, neleiskime plisti velnio sėklai. Dar mažai ?  Ar tai ne dėl to, kad leidžiame sau viską,  kemšame, kemšame, o paskui stovime nepatenkintos prieš veidrodį. Patarlė sako - kaip pasiklosi taip ir išmiegosi.
             Nepritariu ir kad tai nėra liga, juk ilgainiui, visiškai apsileidus, tai tikrai gali tapti liga. Staiga, kai supranti, kad pats jau nebepajėgi visko įveikti, tada tai tikrai  tavo veiksmai gali būti panašus  į isteriją ar velnio apsėdimą.
             Bet dėl psichologų ( nors pati pažinojau vieną ir labai gerą, bet Lietuva jau jį prarado) tai labai abejoju. Kad ir tas toje laidoje, ko jis ten ardėsi ir pyko? Todėl , kad jautėsi neįgalus diskutuoti.
             Vedžiau kelis kartus savo vaikus pas juos. Vienas dar pokalbio pradžioje pradėjo vaiko klausinėti ar tas nevalgo knygų, o kita paguodė, kad mano vaikas labai gražiai piešia, tai reiškia, kad viskas gerai ir pakvietė ateiti dar kokius 10 kartų piešti. Bet tai juk  per visą miestą, po darbo, pavargus ir ko -  piešti ?
             Savo vaikams psichologais turime būti patys- tiesiog būti su jais daugiau. Kalbėtis apie savo patirtį, kodėl taip manome ir ką mano jie ir nebūtinai vaikai, gal vyras mama ar tėtis. Su visais reikia daugiau bendrauti, kalbėtis, sakyti nuomonę, bet visame tame labai svarbu girdėti, ką sako tie kiti. Kad jų žodžiai nebūtų, kaip smėlis tarp pirštų.
              Mano galva meilė savo artimui ir aplinkiniams tai lyg velnio išvarymas - visi esame savotiški egzorcistai jeigu norime.
              Kai pasižiūriu į veidrodį - gi gaila savęs. Vėl veržia visi rūbai. Tai koks tada vaizdas kitiems. Reik varyti apsirijimo velnią, o labiausiai padeda kokia nors veikla - pavyzdžiui lėtai lėtai sėti morkas ir kiekvienai sėklai palinkėti užaugti didele morka. Velniui tiesiog atsibos laukti ir jis išeis pas kitus.
              Sėkmės ir jums varant savo velniukus!

Pasiskolinau nuotraukėlę. Man ji patiko ir tiko, nes net iš jos kyšo velniuko ragučiai - nepasiduokite jo pagundoms!

Lietus Lietuvoj, lietus Lietuvoj...


   Na ir kas, vis tiek tai labai mielas laikas. Kiemas jau pilnas daržovių. Gaila, kad mėsytė lysvėse neauga, bet daugiau tai nieko netrūksta. Man nereiktų ir mėsytės, bet vyrui ir mažąjam (nu tiesa jam jau 12 m.) tai labai jos reikia. Bet gudrauju, kaip įmanydama. Kai neužsukam į parduotuvę, tai susitaupo mažiausiai 25-50 Lt kas antrą dieną.
   Namie galėtume tupėti neišeinant kokius 2-3 mėnesius. Visko pilna - na maisto turiu omenyje. Vyras netiki. Tai kai kokią savaitę neužsukam į parduotuvę baisiai stebisi. Bet ta mėsytė vis rūpi.
  Tikrai - tai geriausias metas. Jau prisiminiau, kas yra atostogos - mačiau jūrą, jau pavaikščiojau basa lyg soties, jau prisiuosčiau  kvapniausių gėlių, prisidariau margiausių puokščių. Toli kieme pampsta moliūgai - kokia skani trinta jų sriuba.
 O šiandiena lyja...
   Reiškia vakare turėsiu laiko pamegsti, argi ne puiku?